Į žygį susiruošėme ekspromtu. Mantą teko rinkti taip pat paskubomis: hamakas, miegmaišis, pašiltinimas, apatiniai rūbai, lauko virtuvėlė, kakava, šokoladas, energetinis gėrimas, kareiviškas maisto davinys ir, žinoma, visi fotografijos rakandai. Pakeliui dar chaotiškai pastudijavome vietos žemėlapį ir raminome save, kad viskas bus tvarkoje. Pirmas netikėtumas laukė ieškant parkavimo vietos. Pasirodo, net ir keliasdešimt kilometrų nuo Oslo vis dar yra sniego. O pakilus net į kelių šimtų metrų aukštį, temperatūra vis dar nukrenta žemiau nulio. Bet į smulkmenas nekreipiame per daug dėmesio ir leidžiamės į kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Klampoti per sniegą su kuprinėmis tas pats, kas bėgti per vandenį – velniškai pavargsti, o įveikei dar tik keliasdešimt metrų. Skubėjimas, nuovargis bei prakeiktas sniegas daro savo tylų darbą ir mes pradedame traukti vienas kitą per dantį. Todėl tokiuose žygiuose šalia savęs reikia turėti laiko ir kelionių patikrintą žmogų, kuris neskuba užpykti dėl vieno kito aštresnio žodžio ir nepradeda verkšlenti, jog be reikalo mes čia atsibastėme, geriau, būčiau namie pasėdėjęs prie Netflix‘o.. Prieky mūsų eina kažkoks vietinis senukas, matyt, išėjęs pasivaikščioti. Bet pamatęs porą kažkokių pusgalvių apsikarsčiusių nešuliais ir kalbančių jam nesuprantama kalba, vyriškis paspartina žingsnį. Mes jau buvome pasiekę ribą, kai tyčiotis vienam iš kito nebebuvo prasmės, todėl visą savo pagiežą nukreipėme į nekaltą senuką ir tyčia sekame jam iš paskos, laikydamiesi keliasdešimties metrų atstumo. Kurį laiką tylomis lenktyniaujame, bet netrukus pasiekiame ežerą, todėl mes pasukame savo keliu, o vienišas keleivis atsipalaiduoja ir neskubėdamas žygiuoja savo keliais.

Pasiekus ežerą, mūsų laukė kitas didelis netikėtumas. Paaiškėjo, kad atėjome visiškai ne į tą vietą, kurią norėjome įamžinti. Čia aš įgijau milžinišką moralinį pranašumą, nes navigacija rūpinosi mano bičiulis, todėl, kol keitėme savo dislokacijos vietą, galėjau be jokios sąžinės graužaties tarkuoti jo šturmano savybes. O jis piktas bei pavargęs turėjo klausytis mano pagiežingų pamokslų, kurie liejosi nenutrūkstama ir veržlia srove, kaip šalia kelio tekantis upokšnis. Galiausiai pasiekę jau suplanuotą vietovę, paruošiame fotoaparatus darbui ir truputį atsipalaiduojame. Surandame ir paruošiame nakvynės vietą: sukabiname hamakus, iškedename miegmaišius bei greitai lendame į apatinius rūbus, nes nuo beprotiško žygio įkaitę kūnai ima vėsti ir darosi nevaikiškai šalta. Kai viską suruošėme ir patys pasiruošėme nakčiai, atėjo metas vakarienei. Vakarienė mudviejų draugijoje – atskira tema. Esame valgę vištienos kepsnį pirmą valandą nakties, pusryčiavome tris valandas keptais blynais (10 vnt.), kepėme dešrainius ir rijome juos prieš pat sugulant miegoti ir t. t. Šį kartą Tomas mus palepino kareivišku maisto daviniu, į kurio sudėtį įėjo kažkokia troškinta mėsa su prieskoniais, kažkokie sausainiai savo maistinėmis ir energetinėmis savybėmis niekuo nenusileidžiantys guminio bato padams, keletas kelerių metų senumo džiovintų riešutų, medus, juodas šokoladas ir krūva celofaninių pakuočių, popierių, servetėlių lyg nuo IKEA baldų. Suryjame visą tą gėrį ir užgeriame karšta kakava. Kol kas fotografuoti dar šviesu, todėl supamės hamakuose. Tomui kilo puiki mintis išgerti energetinius gėrimus. Sugargaliuojame ir juos. Tada prisimename, jog dar turime šokoladukų, kurie netrukus taip pat keliauja į besotes mūsų rykles. Sugraužus po keletą obuolių, ateina metas fotografuoti. Sureguliuojame fotoaparatus ir paliekame juos dirbti savo darbo. Kažkodėl nesinori miego, todėl stovime ir tiesiog šnekučiuojamės. Tomas giriasi, kad padaro šimtą atsispaudimų, bet paprašytas parodyti, kažkodėl, padaro tik penkis. Aš juokiuosi ir netikiu jo pasakomis, todėl Tomas pradeda nervintis bei siūlo eiti miegoti. Taip ir padarome.

Ar esate kada nors miegoje hamake, virš galvos spingsint tūkstančiams žvaigždžių? Nepakartojamas jausmas.. Visų pirma hamakas siūbuoja kaip keltas per audrą. Užsimerkiu ir bandau užmigti, bet netrukus pradeda pykinti, todėl atsimerkiu ir žiūriu į medį, kad susikalibruotų vestibiuliarinis aparatas. Atsirūgstu jautiena. Ir energetiku. Miego, kažkodėl, nesinori. Todėl tyliai guliu ir klausausi naktinio miško garsų. Girdžiu, jog mano bičiulis taip pat nemiega. Vartosi ir dūsauja. Taip gulint, galiausiai, nutirpsta visi šonai, todėl tenka pasitaisyti padėti. Net ir nuo menkiausi judesio hamakas vėl pavirsta į keltą, o aš vėl spoksau į medį. Jautis skrandyje, matyt, irgi jaučiasi ne kaip ir pradeda burbuliuoti. Pradedu nervintis dėl kvailų Tomo užgaidų valgyti naktimis, prieš miegą. Bet garsai gretimame hamake išduoda, kad Tomas taip pat neliko sužavėtas savo mitybos įpročiais. Šiai ne taip sąmonė atsijungia ir trumpam užmiegu. Pabundu nuo to, jog kažkas šviečia prožektoriumi man į veidą, bet netrukus suprantu, kad tai pasisuko priešpilnis Mėnulis ir dabar blizgina man į akis. Atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Bet miegas neima. Priešingai – jaučiuosi visiškai žvalus. Matyt, suveikė energetinis gėrimas.. Iš neturėjimo ką veikti, palengva pradedu suptis hamake, bet jautis pilve taip užburbuliuoja, kad netrukus atsisakau savo sumanymo. Prasivartau ir prasikankinu keletą valandų. Bet, pažiūrėjus į laikrodį, paaiškėjo, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Jaučiu kaip akyse pradeda tvenktis pykčio ašaros. Bet galiu pykti nepykęs, tai vis tiek nieko nepakeis, todėl atsirūgstu jautiena ir vėl bandau užmigti. Galiausiai, susinervinęs šoku iš hamako ir einu susirinkti fotoaparato, nes jau pradeda švisti. Tomas taip pat pakyla. Iš jo išvaizdos suprantu, kad naktį praleido taip pat puikiai kaip ir aš, todėl tiesiog žiūrime vienas į kitą ir tylime. Tylą pralaužiame bendru sutarimu išsivirti kakavos. Tai šiek tiek pakelia ūpą. Išgeriame po puoduką garuojančios laimės ir suvalgome šokolado likučius. Kažkodėl vis tiek atsirūgstu jautiena. Nusprendžiame dar šiek tiek pamiegoti. Šį kartą lūžtu akimirksniu.

Šiaip, Tomas – puikus ir nepakeičiamas bendražygis, tačiau jis turi vieną mane iš proto varančią savybę. Vos tik aš įmingu, jis pradeda sukinėtis aplink palapinę ir hamaką bei inkšti, kad jau laikas keltis, kad jis išalko ir panašius niekus. Šis rytas buvo ne išimtis. Šimtą kartų jis mane traukė iš sapnų karalystės, bet šimtą kartų kylanti Saulė ir jos šilti spinduliai sugrąžino mane atgal. Tačiau galiausiai man trūko kantrybė, todėl pramerkiau akis ir riebiai nusikeikiau. Tomas dar bandė viską nuleisti juokais, bet aš vėl atsirūgau jautiena ir tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje. Pasiūliau vyniotis meškeres bei keliauti namo. Pasiūlymas buvo entuziastingai priimtas, todėl susipakavome žaislus ir patraukėme snieguotais keliukais atgal. Energetinio gėrimo efektas buvo senai pasibaigęs, todėl žygiuoti buvo sunku. Pasiekus automobilį, nuotaika šiek tiek pasitaisė. O veidrodėlyje stebėdamas tolstančius kalnus, netgi pajuntu, kad šis nuotykis – ne toks jau ir blogas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl paskutinį kartą atsirūgstu jautiena ir mes skubame namo, kur laukia patogūs ir šilti patalai.