Klaidos fotografijoje, kurias aš rekomenduočiau padaryti kaip galima greičiau
11/02/2021Žinau, kad ne kartą skaitėte apie penkias ar septynias klaidas, kurių, pasak ekspertų, privalome vengti visomis išgalėmis. Tačiau su tokia formuluote aš būčiau linkęs nesutikti. Visų pirma, man nepatinka pats žodžių junginys „mes privalome“, nes, iš esmės, mes niekada ir nieko neprivalome. O antras dalykas – mokymosi procesas, nedarant klaidų, nėra itin efektyvus. Efektyviausiai pasimokome iš savo padarytų klaidų, todėl ir aš pasidalinsiu savo klaidų sąrašu, kurį sudariau per savo sąlyginai trumpą fotografo gyvenimą. Žinoma, mano klaidos nepadės Jums išvengti savųjų, tačiau susidūrę su problemomis, bent jau nesijausite vieniši ar ištižę, nes labai gali būti, jog kažkas jau buvo užlipęs ant tokio pačio grėblio. Kadangi jau sutarėme, jog šiame rašinyje nerasite jokios stebuklingos panacėjos, kuri Jus išvaduotų nuo klaidų, tačiau bent galėsite paskaityti su kokiais iššūkiais ligi šiol susidūriau aš.
Net negaliu tiksliai suskaičiuoti, kiek kartų iš fotosesijos grįždavau su netinkamai eksponuotomis nuotraukomis. Labai dažnai, kadrai daryti idealiausiomis apšvietimo sąlygomis, turėdavo arba „išdegintų“ vietų intensyvaus apšvietimo zonoje, arba šešėliai likdavo visiškai juodi, be jokios vaizdinės informacijos juose. Šios klaidos mane išmokė, jog problematiško apšvietimo sąlygomis reikia daryti kelias ekspozicijas (atskirai intensyviam apšvietimui ir atskirai šešėliams), kurias vėliau sujungsiu nuotraukų apdorojimo programomis arba reikia naudoti gradacinius filtrus, kurie suvienodina dangaus ir žemės ekspozicines vertes.
Ne kartą ir ne du nutiko taip, kad po naktinės fotosesijos, kurios metu gaudžiau meteorus ar fotografavau Paukščių Taką, pakeliui namo stabtelėdavau nufotografuoti saulėtekį. Žinoma, momento įkarštyje, apakintas tekančios Saulės ir dangų užliejusių spalvų, nepastebėdavau, kad kadrus lupu su ISO3200 jautrumu, kas savo ruožtu ne vieną ir ne du kadrus pasiuntė tiesiai į šiukšliadėžę. Tai sunkiuoju būdu mane privertė susiprogramuoti fotoaparato parametrus, kad pasukus nustatymų ratuką, fotoaparatas automatiškai pakeičia visus mano pasirinktus nustatymus reikalingus naktinei, dieninei arba ilgo išlaikymo fotografijai.
Kadangi fotografuodamas naudoju vien rankinį fokusavimą, dažniau nei man norėtųsi pripažinti, pamirštu tinkamai sufokusuoti (arba, teisingiau išsireiškus, perfokusuoti) nuotraukas. Taip nutinka dėl to, jog parinkus tinkamus nustatymus ir fokusą pirmam kadrui, dažniausiai po to norisi truputėlį pakeisti kampą, žengti žingsnį atgal ar du į priekį. Fotografavimo nustatymams dažniausiai tai neturi jokios įtakos, tačiau fokusas dėl to kenčia tragiškai. Šiai problemai išspręsti kol kas neturiu jokio įtikinamo metodo, todėl dažniausiai viliuosi, jog viskas bus gerai ir nieko nepamiršiu. Tačiau, kaip rodo praktika, viltis – ne visada pasiteisinanti taktika.
Turbūt, visi žinome tą jausmą, kai grįžus iš įspūdingos fotosesijos norisi kuo greičiau pasidalinti nuotraukomis su savo artimaisiais, draugais ar sekėjais. Žinoma, jog čia nieko blogo, tiesiog pastebėjau, kad per greitai suredaguotos ir publikuotos nuotraukos, dažnai neatskleidžia pilno savo potencialo. Taip jau būna, kad viešai parodę nuotrauką, dažnai prie jos daugiau net nebesugrįžtame. Pavyzdžiui, įkvėpti besileidžiančios Saulės spalvų, galbūt, nepastebime, jog pievoje priešais mišką pradėjo formuotis rūkas, todėl paskubomis suredagavę nuotrauką, joje išryškinome tai, kas tuo metu mus labiausiai įkvėpė, t. y. spalvos, bet rūkas liko nepastebėtas, o jis juk toks puikus instrumentas sukurti nekasdieniškai nuotaikai. Tokiu būdu, per greitai suredaguota ir publikuota nuotrauka, turėjusi didelį potencialą, gali tapti eiliniu saulėlydžio kadru. Šiai problemai išspręsti turiu tokį metodą: perkėlęs nuotraukas iš fotoaparato į kompiuterį, palieku jas mažiausiai kelioms dienoms neliestas, tada padarau pirminį redagavimą ir vėl palieku tą nuotrauką ramybėje bent kelioms valandoms, tada grįžtu ir darau jau paskutines korekcijas. Jei kažkas kelia abejonių, tą procesą galiu ištęsti ir dar ilgiau. Tokiu būdu atsiriboju nuo atsitiktinio emocijų pliūpsnio ir susikoncentruoju į svarbiausius nuotraukos elementus. Savaime aišku, šią taisyklę esu laužęs dažnai (tikrai negaliu šito nuneigti), bet išimtys tik patvirtina taisyklę, ar ne?
Kalbant apie redagavimą, tikrai dažniau, nei man pačiam norėtųsi, esu išgirdęs pastabų, jog nuotraukoje spalvos per sodrios, aplink šviesių ir tamsių zonų susiliejimus susiformavusios auros, per daug užaštrintas vaizdas ir t. t. Žinoma, menas – subjektyvus dalykas, todėl visiems geras nebūsi, bet redaguodamas nuotraukas, stengiuosi vadovautis auksinio vidurio taisykle, kad nuotrauka atrodytų kaip galima arčiau to vaizdo, kurį regėjau fotografavimo metu.
Jeigu reikėtų išrinkti tingiausią fotografą, drąsiai galiu teigti, kad mano kandidatūra niekada neliktų paskutinėse vietose, o dažniausiai, netgi kovotų dėl pagrindinio prizo. Todėl dėl įgimto ir išsiugdyto tingumo, fotografuodamas labai skirtingai erdvėje išmėtytus objektus, turiu prisipažinti, vietoj skirtingų fokuso zonų fotografavimo (fokuso sluoksniavimo), tiesiog sumažinau diafragmos vertę iki mažiausios (f22) ir pyškinau kadrus, tikėdamasis, jog nuotraukose viskas bus aštru. O, Dieve, kaip aš klydau! Žinoma, Dievas čia nekaltas, greičiau kalti fizikai, nes būtent jie atrado reiškinį, vadinamą difrakcija. Todėl, norint išvengti difrakcijos, nenaudokite mažos diafragmos, o, geriau, nufotografuokite keletą kadrų su skirtingais fokusavimo taškais. Šiuolaikinėms programoms sujungti tuos kadrus – juokų darbas.
Anksčiau paminėtas tingumas suformavo netgi atskirą kategoriją mano klaidų sąraše – neprižiūrima technika. Vakar fotografavau sniege, po to trikojį įmečiau į automobilio bagažinę, o ryte vėl patraukiau į fotosesiją, kur bandau išskleisti trikojo kojas, bet jos užšalusios ir net nekrusteli. Žinoma, vietoj to, kad parsinešęs trikojį namo ir jį išvalęs bei išdžiovinęs, aš jį aplipusį tirpstančiu sniegu įmečiau į automobilio bagažinę ir ten pralaikiau iki ryto. Manote kaltas aš?? Nė velnio! Kaltas tingumas. Arba dar iliustracija iš realaus gyvenimo – jau bent tris tūkstančius kartų pažadėjau sau, kad bent kartą per mėnesį nuvalysiu objektyvus, filtrus, fotoaparatą. Kaip man sekasi? Niekaip, tiesiog sėdžiu prie kompo ir jau valandą laiko „Photoshope“ nurinkinėju visokius kotletus nuo svarbių nuotraukos vietų. Šioje vietoje ir vėl neturiu jokio patikimesnio metodo kaip spręsti šią problemą. Kol kas laikau sukryžiavęs pirštus ir tikiuosi, kad technika kaip nors susidoros su mano priežiūra, bet, kaip jau sakiau, viltis – ne itin pasiteisinanti taktika.
Kada nors pamiršote namie piniginę? Check! O trikojį? Check! O atsarginę bateriją? Check! O atminties korteles?? Check ir check! Hm, ką dar galima pamiršti, važiuojant fotografuoti? Aij, fotoaparatą kada nors pamiršote? Check! Kaip spręsti užmaršumo problemas? Bijau, kad tai neišsprendžiama. Tiesiog, tai yra žanro klasika. Fotografijos prakeiksmas.
Dar viena sunkiuoju būdu išmokta fotografijos pamoka – išjunkite virpesių sumažinimo funkciją (angl. Image Stabilisation, shake reduction, etc.), kai fotografuojate ilgesnes nei poros sekundžių ekspozicijas. Jei fotografuojate nuo trikojo, šios funkcijos apskritai galite net neįjungti. O reikalo esmė ta, jog virpesių sumažinimo funkcijos pradeda vibruoti optinius elementus objektyve arba pačiame fotoaparate tam, kad kompensuotų Jūsų rankų drebėjimą fotografavimo metu. Taip, tai naudinga funkcija fotografuojant iš rankos, bet fotografuojant nuo trikojo ir ypač ilgo išlaikymo kadrus, ji tik sugadina nuotrauką.
P. S. Nuotraukos šiame straipsnyje neatspindi klaidų pobūdžio. Šiuo atveju jos naudojamos tik kaip paveiksliukai, kad nebūtų nuobodu skaityti teksto.
